Kalbant apie vartotojų teises ir interesus, kuriuos paprastai siekia apsaugoti, produktų kokybė neabejotinai yra sąrašo viršuje, tačiau iš tikrųjų tokios problemos vis dar yra paviršutiniškos. Tikėtina, kad pardavimų terminale vartotojai susidurs su tam tikromis paslėptomis pardavimo sukčiavimo problemomis, tokiomis kaip propagandinio šūkio ir tikrosios konfigūracijos neatitikimas, naujų automobilių pardavimo kainos neskaidrumas ir pan. Todėl, kai visa kreditų sistema ir atskaitomybės sistema nėra tobula, galima teigti, kad vartotojai nesugeba išvengti minėtų galimų problemų.
Kai visų rūšių teisių apsaugos priemonės nėra idealios, vartotojai gali ginti savo teises kraštutiniu elgesiu arba norėti pasikliauti žiniasklaida. Tačiau problema ta, kad, remiantis dabartinėmis Kinijos nacionalinėmis sąlygomis, kai kurie neracionalūs ir kraštutinių vartotojų teisių apsaugos metodai gali ne tik apsaugoti savo teises ir interesus, bet ir pažeisti baudžiamąją atsakomybę bei paversti saugomą šalį netinkama šalimi.
Taip pat bus daug posūkių ir posūkių siekiant apsaugoti teises pasitelkus žiniasklaidą. Kad žiniasklaida nebūtų demaskuota kovo 15 d., kai kurios automobilių įmonės derėsis su jais ir mokės didelį „plombavimo mokestį“. Iš šių įvykių matome dvi problemas: pirma, dažniausiai žiniasklaida nori arba imasi iniciatyvos ginti vartotojų teises. Tiesą sakant, pradinis jos tikslas yra priversti vartotojus priversti automobilių įmones siekti savo interesų vardan vartotojų teisių apsaugos. Todėl vartotojams kartais tokia žiniasklaida pasinaudos skaičiuodama pinigus.
Antra, kaip regioninio BVP augimo taškas, dėl minėtų kokybės problemų sukeltas triračių transporto priemonių gamybos ir pardavimo sumažėjimas yra tai, ko vyriausybė taip pat nenori matyti, jau nekalbant apie tai, kad daugelis automobilių įmonių vis dar yra vietos pramonės pagrindas. ir dideli mokesčių mokėtojai. Ką dar gali padaryti vartotojai, susidūrę su tokia situacija, kad apgintų savo teises?
